Romos imperatorius krikscionybe paskelbe valstybine religija Romos imperijos religija bei įtakingu. Pirmąjį Nikėjos Susirinkimą, kur Atanazijus. Montanas paskelbė pranašystes, kritikuojančias krikščionių vis didesnį.
I krikščionybę padarė valstybine religija 380 m. Todėl Kliuni vienuolynas paskelbė Bažnyčios reformos idėją. Imperatoriui atrodė, kad krikščionybė kėlė pavojų taikai. Teodosijus (Didysis, 379–395) krikščionybę paskelbė valstybine religija, tuo.
Krikščionybei įsigalėti padėjo imperatorius. Tolimesni jo politikos rezultatai – krikščionybės pripažinimas ir valstybės sąjunga su Bažnyčia.
Visas krikščionybės istorijos kelias pažymėtas panieka, atstūmimu, patyčiomis. Tačiau Jėzaus mokiniai paskelbė kovos manifestą, lydėjusį nuoširdžius. Licinijum paskelbė religijų lygybę: "<. Konstantinas, kuris visapusiškai gynė krikščionis ir pats. Kas norės nešioti "bepročio" etiketę ir laukti "valstybės keršto ir susidorojimo"? Ypač įspūdingas buvo jo susidūrimas su imperatoriumi Henriku IV, kurį. Tikėjimo ediktu paskelbia krikščionybę valstybine religija ir uždraudžia pagonių susirinkimus.
Kadangi krikščionybė buvo valstybinė religija ir nebuvo atskirta nuo valstybės. Chalkedono susirinkimas paskelbė, kad Kristus yra tiktas Dievas ir tikras žmogus, šios dvi. Kaip didžiausi persekiotojai garsėjo romėnų imperatoriai Neronas ir Diokletianas. Nors judėjų religija romėnams atrodė keista, jie laikė ją teisėta (religio licita), pripažino ir. Tai nulėmė imperatorių pasirinkimą pripažinti krikščionybę. Nikėjos susirinkimas paskelbė krokščionybę valstybine religija.
Palaikoma naujų valdovų, krikščionybė ilgainiui tampa vyrau-jančia religija. Milano ediktą, kuriuo krikščionybė buvo paskelbta legali ir toleruojama.