Zodziai mirusiam atminti Tik žmogui lemta skausmą pažaboti, Surasti ramybę, susitaikyti su lemtimi. Kaip gerai praleista diena atneša palaimintą miegą, taip gerai nugyventas gyvenimas atneša laimingą mirtį. Nėra valandos, kad mama tavęs neprisimintų ir nepaminėtų bent vienu geru žodžiu.
Mes bejėgiai prieš mirtį, bet ji per silpna sunaikinti prisiminimus ir paliktą šviesą, nes „juk šviesa nemiršta – pasilieka žolėj, žiede ir vaiko akyse. Kada sunku ir nežinai, ką pasakyti, naudok šiuos užuojautos žodžius. Nepareis, nesugrįš, nepabels į duris, Nors iš skausmo ir plyštų širdis. Amžinybėj tylioj jis ilsėsis ramiai, Tik sapne kai kada aplankys.
Vėjo bangelė nuslysta rugiais: Jų mintys dausose su vėju –. Gražūs žodžiai apie prisiminimus, mintys ir citatos apie atsminimus. Užuojautą galime pareikšti žodžiu, raštu ar kitokiais veiksmais. Svarbu atminti: jeigu tas žmogus, kuriam ruošiatės pareikšti užuojautą ir turėjo. Kiekvieną kartą, kai tavęs pasiilgstu iš dangaus nukrenta žvaigždė. Tad jei kada nors, naktį, nepamatysi danguje nei vienos žvaigždės, žinok, tai tavo kaltė. Karštomis mintimis per išdygusią žolę.
Uztikrinu, jeigu isreiskia ka sie zodziai trapus: Pasauly, ko nebutum rades tu, as neradau. Ta jauki prieglauda, tylūs ir aiškūs tavo žodžiai, lengvi mostai.
Laiškas mirusiam draugui: atleisk man už žiaurumą. Atmintis išbluko, tačiau tuose laiškeliuose vėl regiu save – paiką nesutramdomą. Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli, Kad sielvartą sušildytų, paguostų, Gyventi šauktų vėl be sopulio širdy Ir ašaras nušluostytų nuo skruostų. RUDENS ŽODŽIAI Ateina rudenys per pievų žiedus, Per žalio miško lapelius.
Gal nesuprantamas, gal bus kitiems neaiškus Ir žmogui mirusiam širdyj lyg.