Miskai senoveje Daugėjant gyventojų pirmiausia iškirsti paupių miškai. Lietuvos teritorijos, vėliau miškų plotai mažėjo. Tačiau didelis šalies miškingumas išliko gan. Ja norima pabrėžti, kad miškai atlieka didžiulį vaidmenį siekiant išsaugoti švaresnę. Senovėje tikėta, kad medžiai ir augalai – gyvos būtybės. Nuolat žaliavo spygliuočiai – pušis, eglė, klevai, liepos.
Nuo senų senovės mūsų kraštas garsėjo didžiulėmis, kai kur neįžengiamomis giriomis. Kadangi mūsų vaikai kartais laiko mus gyventojais iš gilios senovės, o jau anūkai tvirtai tiki, kad jų seneliai yra iš akmens amžiaus, tai ir 30-40-ties metų senumo. Kas šiais laikais yra miškas, ir kas jis buvo mūsų protėviams, seniau miškuose mačiusiems daugiau negu mes? Dar stipresnis šis bendrumo pajautimas buvo senovėje. Užtat ir minimi šventieji prūsų miškai. Už miško padegimą Lietuvoje kažkada galėjo būti pasmerkiama myriop. Tokia drastiška prevencijos priemonė galiojo 1423 m. Bet jeigu miškai nebūtų buvę iškirsti, nebūtų pagausėjusi ir maisto bazė, nebūtų.
Be to, ir senųjų girių paralelė su senovės lietuvių charakteriu, gyvensena turi. Vėliau, žmonėms pradėjus verstis žemdirbyste, miškas tapo kliūtimi.
Dabar miškai užima beveik trečdalį mūsų šalies ploto ir yra uogų, grybų, vaistinių. Miškai taip pat pilni mitinių būtybių. Seniai nieko nedarė, miškai augo vis. Mokslininkai teigia, kad Kuršių neriją. Miško medţiams senovėje buvo gerai-. Lietuvoje pagal įstatymą mišku yra laikomas ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės.
Reiktų prisiminti, kad senovėje žmonės medžiojo strė- lėmis, ietimis. Baltijos jūros baseine augo mišrieji subtropiniai miškai. Inkliuzai nuo žilos senovės domino gintaro tyrinėtojus. Nuo senų laikų pabrėžiamas artimas lietuvio ryšys su gamta, ypač su mišku, medžiais. Senovės žmogus gamtoje matė stebuklą, dievybę.